Andželika Slepčenko 2015 m. laida

Prisiminimai apie mokyklą, tiesą pasakius, tik teigiami. Buvo tikrai visko, bet atmintyje pasiliko tik šilti ir geri dalykai. Visų pirma, personalas - mokytojai, seselė, direktorius ir kiti darbuotojai - tikrai savo darbą mylintys žmonės. Seselė (A.A.) buvo turbūt šviesiausias ir juokingiausias žmogus, norėdavom pas ją patekti net, kai nieko neskaudėjo, tiesiog gerai praleisti laiką ir papokštauti. Taip pat mokytojai, lietuvių mokytoja Irena Gineitienė, kuri taip pasakodavo apie literatūrą, kad net neįdomi knyga atrodė verta skaitymo, jos sarkastiški juokeliai, kuriuos iki šiol cituojam su bendraklasiais: „ Aš tavęs klausiu - ar valgysi kotletą? O tu man sakai: Aš mėgstu piešti. “ Baumilų mamytė taip pat įsiminė, nors su ja neturėjau daug kontakto, bet visad pagirdavo mano dainavimą taip, kad atrodė, jog pavarau geriau, nei jos sūnūs (kas netiesa, bet labai buvo malonu, hehe). :)) Beje, turėjome garbės ir susipažinti su keliom lietuvių žvaigždėm (tie patys Baumilos, M. Kuzminskas ir pan.). Žinoma, auklėtoja L. Armanavičienė buvo atskira „batareika “, kuri ne tik nuolat mus stūmė daugiau veikti ir augti, bet padėjo pamatus mano anglų kalbai, kas suteikė galimybę dabar dirbti Amerikos bankui bendraujant vien anglų kalba. Niekad nepamiršiu ir istorijos mokytojo M. Nefo, kurį iki šiol stebiu Facebook’e ir laukiu, kada jis taps prezidentu Iš tiesų, tada besimokydami nesupratome to, bet jis buvo labai protingas, gabus ir gerbiamas jaunas žmogus, kuris per pastarąjį dešimtmetį pasiekė dar daugiau. Norisi atsukti laiką atgal ir daugiau jo klausyti ir išmokti, tikrai buvo pavyzdys jaunimui ir (nebe)jaunimui. Didžiausia dovana man buvo matematikos mokytoja Ilona Andraikėnienė, su kuria iki šiol palaikome kontaktą, kuri pastebėjo mano depresiją, kurios nepastebėjo net draugai ir šeima. Paprastu pakvietimu išgerti kavutės su šokoladu išgelbėjo mane nuo minčių apie savižudybę, vien todėl, kad pasijutau matoma ir išgirsta. Dabar tai skamba kaip visiškas paauglystės grybas, bet tada tai buvo didelės emocijos, kurios galėjo baigtis nekaip, o baigėsi ilgamete draugyste su mylima mokytoja, kuri netgi dalyvavo mano vestuvėse ir susipažino su mano pirmagimiu . Dar tikrai yra daug darbuotojų, kurių nepamiršiu ir esu labai dėkinga už pamatą gyvenimui - muzikos mokytoja I. Vėlyvienė, su kuria daug projektų ir koncertėlių matėme ir kuri stūmė judėti į priekį su savo talentais, psichologė Jūratė, pas kurią tiesiog buvo smagu pasėdėti kabinete ir pabendrauti apie gyvenimą, kuri, nepaisant amžiaus ir statuso, jautėsi kaip draugė . Iš tiesų, nors mokyklą laukiau pabaigti greičiau, bet mielai grįžčiau tiesiog pabūti bent vieną dieną pamokose ir prisiminti, kaip buvo gera ir šilta tarp bendraklasių ir puikių mokytojų. Ačiū, Radvilų gimnazija, linkiu ir toliau augti ir auginti, klestėti ir išleisti į gyvenimą kuo daugiau nuostabių, šaunių ir talentingų žmonių. (P.S. gimnazijos himną prisimenu iki šiol, hehe)