Jūratė Šlepikaitė 2005 m. laida

Radvilose mokiausi 1997-2005 m., atėjau iškart po to, kai mokyklą baigė mano brolis. Man besimokant dar mokykloje, bene paskutiniais metais prieš ją baigiant ji tapo gimnazija. Ir mokėmės ne viename pastate: penktą klasę pradėjau raudonajame (dabartinės Žygimanto Augusto mokyklos) pastate. Pamenu, kaip būdama penktokė laikiau dvyliktoko ranką, išlydėdama į gyvenimo kelią - dvyliktokai atrodė tokie dideli. Ir nepastebimai prašvilpus septyneriems metams, penktokėlio ranką laikiau jau aš. Raudonųjų plytų Radvilų mokykloje laipiodavom stogu, nes atsidarius langą galėdavai išlipti tiesiai ant jo. Ir barti gaudavom už tai, tačiau išdykauti buvo smagu... Tikiuosi, tėvai nežinojo. Lauko drabužius laikydavome klasėje, ir vieną kartą, žiemą, į klasę (kuri buvo pirmame aukšte) užsuko kažkokie jaunuoliai, kurie išmetė pro langą keletą paltų ir iš paskos, šokinėdami nuo stogo ant stogo, pabėgo patys, susirinko išmėtytus paltus ir taip apvogė mano klasiokus. Grįžti namo popietę, kai -10 C, jiems buvo ne kas - kas ką galėjo, tą paskolino. Žiemą, atrodydavo, sniego būdavo kone iki pusės - taip sunku kartais būdavo lipti per pusnis lauko sporto aikštyne. O pavasarį, atšilus, pastatas pasmegdavo centimetrą kitą žemyn į gruntą.
Vėliau mokykla persikėlė į dabartines patalpas. Mokiausi gerai, man patiko, taip pat jaučiau bendrumo jausmą su klasiokais, nes kai praleidi kartu daugiau nei aštuonerius, o su kai kuriais - ir visus dvylika metų, tampi vos ne kaip broliais ir seserimis. Tačiau gyvenimas nutolino mus. Kitąmet mūsų baigimo 20metis, gal mokykla pakvies susitikti? Ar turite mokyklos istorijos kampelį? Ar galima pavartyti senus abiturientų nuotraukų albumus, paskaityti istorijas, šalia metų skaičių rasti moksleivių bei mokytojų vardus ir pavardes?
Iš mokytojų nemažai paliko neišdildomą įspūdį.
Vida Stoškuvienė matematines užduotis spręsdavo taip greitai, kad spėdavau tik nusirašinėti nuo lentos - ir stebėdavausi, kaip kai kuriems kitiems pavykdavo pagauti jos žaibišką minčių srautą – tačiau, visgi, matematikos egzaminą išlaikiau.
Grasilda Marcinkonienė, apsivilkusi žaliu kostiumėliu, pasakodavo ir apie biologiją, ir apie gyvenimą - mokytojai nuoširdžiai patiko jos dalykas, tuo pačiu patiko ir man. Jei gerai pamenu, medicina buvo jos svajonė, kurią pavyko išpildyti dukrai. Kai važiuoju pro Marcinkonis, vietovardis man visada primena mokytoją.
Gintaras Petronis - didžiulė pagarba jam, nes parodė, kaip pagarbiai suaugęs gali elgtis su vaiku, nubrėžti ribas ir sudaryti tikslus. Jis turėjo labai aiškią sistemą, kurioje buvo suprantama, už ką kokį pažymį gauni, iš ko jis sudarytas. Klasėje įsitempę laukdavome, kol mokytojas pirštu vedžiodavo po dienyną, ir spengiant tylos minutei išgirsti savo vardą - prašom prieš klasę atsakinėti. Iki šiol dar turiu matematikos teorijos sąsiuvinį. Tik taip, būkite ramūs, vis dar su viltimi laukiu, kada pagaliau jį atsivertus galėsiu panaudoti tą Pitagoro teoremą.
Istorijos mokytoja Nijolė Paškevičiūtė buvo nuostabi savo srities specialistė, mokiniams atiduodavo visą save. Grįžusi namo, nebegalėdavo bendrauti su namiškiais, nes valandų valandas buvo prapasakojusi mokiniams. Taip puikiai, aiškiai, konkrečiai ir įdomiai ji vedė mus istorijos vingiais.
Chemikė Danutė Dapkevičienė - puiki, labai kantri mokytoja, savo dalyko ekspertė, ir nuostabus, jautrus bei truputį nostalgiškas žmogus. Vis dar gaila, kad nepasinaudojau proga per jos pamokas užsiauginti spalvotų kristalų. Chemiją mėgau, bet sunku buvo įsivaizduoti, kur labiau būčiau galėjusi ją pritaikyti, nei kad darbas laboratorijoje. Dabar šios žinios padeda suprasti skaitant vaistų informacinius lapelius ar žiūrint mokslo populiarinimo serialą...
Milda Stanevičienė, Irena Gineitienė - lituanistės; visad mėgau šias pamokas, ir dabar dirbu su kalbomis susijusioje srityje. Interpretuodavome ir lyrinio subjekto mintis, ir patį gyvenimą. Sulaukus egzaminų rezultatų, mok. I. Gineitienė paklausė - ar negaila, kad surinkau 99% - juk tiek nedaug trūko iki šimtuko? Ne, nes manau, jog reikia žiūrėti iš kito kampo - kiek tai daug!
Asta Rutkienė įkvėpė mylėti geografiją, keliones, pajausti socialinę, gamtinę, žmonijos įvairovę. Jos dėka sužinojau labai daug apie pasaulį, klimatą (ar mokėtumėt atskirti cikloną nuo anticiklono?), reljefą, mokėjau kiekvieną sostinę, daugybę kalnų, ežerų, upių ir plačių stepių, kur nors mano koja nebuvo įžengusi, jaučiau begalinį alkį patirti gyvenimą kitose šalyse. Mokytoja turėjo geografų būrelį, važiavo su mokiniais į Zakopanę - aš nevykau, bet grožėjausi nuotraukomis - ir man užtruko dar dvidešimt metų, kad ten apsilankyčiau pati (todėl pasitaikius galimybei keliauti, nepraleiskit). Ir tikiuosi, kad mokytoja jau atleido mūsų klasei už pajuokavimą, kai prieš ateinant vesti pamokos ji rado popieriumi užklijuotas mūsų klasės duris.
Alina Laučienė buvo mokyklos legenda - žmogus, kuris stengėsi ne tik išmokinti anglų kalbos programos, bet ir gyvenimo. Kodėl? „Nes nepastebėsite, kai po mokyklos baigimo kai kurie iš jūsų tuoj pat augins jau naują gyvybę - mokykla turi duoti daugiau, nei tik paskirtą programą - ji turi žmogų ruošti gyvenimui“. O taip mokinti reikia be galo daug pastangų. Ir tik jos pamokose buvę galėjo suprasti, kodėl vienuoliktokai mokinasi ne tik anglų kalbos, net ir lotyniškojo Gaudeamus igitur, juvenes dum sumus. Mokytojos dėka įstojau į universitetą užsienyje, o jos parašytą rekomendacijos laišką skaičiau dešimtis kartų ir vis sunku buvo patikėti, kad tai apie mane. Praėjus kažkiek metų, tyliai apsilankiau prie jos kabineto ir palikau iš toli atvežtą knygą...
Muzikos ir kultūros mokino mok. Vaclovas Petkevičius, kurio kabinete kabėjo mistinis Čiurlionio „Ramybė“ paveikslas (iki šiol atsimenu tą kalno „žvilgsnį“), o dideli kabineto langai praleido šaltį, tad rudenį, dar nepradėjus šildymo, tekdavo šildytis rankas ant arbatinuko. Vėliau patekau pas mok. Iloną Vėlyvienę, kur papildomai dainavom ir muzikavom ansamblyje, pasirodėme televizijoje. I. Vėlyvienė padėjo nutiesti muzikinį kelią Vaidotui Baumilai, Liudui Belickui. Aš taip pat nepamečiau meilės muzikai, dainuoju chore, padariau kelis įrašus.
Violeta Saldūnienė mokino meno istorijos - tas padėjo susigaudyti dabartiniame meno istorijos kontekste, lankantis galerijose ar žvalgantis po miestų architektūrą; ji skatino tapyti drąsiais, užtikrintais potėpiais.
Turėjom ir darbų pamokas, kur atskirai mokinosi merginos ir vaikinai, dabar ,tikiuosi, tokio skirstymo nėra. Pamenu mok. D. Dirsienę (kitos pavardę gal kas padės prisiminti), abi buvo kruopščios, mokė atsakingumo, tvarkos ir grožio visame kame. Siuvom, siuvinėjom, mezgėm, nėrėm, net sykį koridoriuje blizginom batus; kartą porai savaičių apsikeitėm pamokomis su vaikinais, tai pagaliau nors vinį įkalti gavau. Dažnai gamindavom patiekalus, o prieš tai reikėdavo receptą išmokti atmintinai, pasiruošti, tinkamai apsirengti bei pasiskirstyti darbais kaip tikroje restorano virtuvėje. Įsiminė, kad maisto gamyba - tai ne tik pats procesas, bet švara ir tvarka svarbūs ne ką mažiau.
Fizikos mokino Ksavera Viskantienė - ji buvo labai susikoncentravusi į talentų ugdymą, skatino dalyvauti olimpiadose.
Fizinio lavinimo mokytojai buvo keli, viena iš jų - Zita Kuzminskienė, užauginusi mūsų krepšinio pažibą Mindaugą. Nemėgau bėgioti ilgų distancijų, dievinau „kvadratą“, o kartais pamokos būdavo paprastos - tereikėdavo stoti į eilę ir bandyti pataikyti kamuolį į lanką. Viena fizinio lavinimo mokytoja paliko mus per anksti - ir pavardę iš atminties ištrynė laikas, tačiau jos veidas man vis dar prieš akis, nes nepamiršiu, kaip ji mus skatino kūrybiškumo, išmokino rokenrolo ir leido paruošti savo unikalų šokio pasirodymą.
Buvo ir šokių mokytoja, kuri mane kadaise dar antrokę mokino pramoginių šokių, o vėliau susitikome jau vienuoliktoje/dvyliktoje klasėje, kuomet ji be atvangos, mėnesių mėnesius mus mokino valso, ruošdama išleistuvėms. Tad šokau ir šoku toliau.
Sąrašą užbaigsiu tikybos mokytojos Rimos Kairaitytės įžvalga. Kartą ji paklausė mūsų - kaip elgtumės, jei sužinotume, kad šiandien paskutinė gyvenimo diena? Mokiniai pasidalino įvairiomis mintimis - kas pultų skambinti artimiesiems, kas darytų viską, ko tik širdis geidžia, kas verktų... „O jūs, mokytoja?“- paklausėm. „O aš ją praleisčiau taip, kaip ir bet kurią kitą“- atsakė. Mane tai sukrėtė iki gelmių. Juk išties, kiekvieną dieną reikia vertinti ir gyventi taip, tarsi ji būtų paskutinė.
To ir linkiu Jums. Mylėkite vieni kitus, visada atsisveikindami - atsisveikinkite gražiai, ir neužmirškite, jog gyvenimas - tai stebuklas, o gal ir abnormalija, tik blyksnis - tarp dviejų amžinybių. Todėl neverta to blyksnio švaistyti pykčiams, karams, apgaulei, stresui, konfliktams ar betiksliams užsiėmimams. Vertinkime, kas mums duota, ir būkime geri vieni kitiems, nes visus mus jungia buvimas tik šį trumpą laiko tarpsnį ant mažo kamuolėlio, beprotišku greičiu skriejančio kosmoso platybėse.