Laura Kraujūnaitė Banevičienė 2006 m. laida

Aš prisimenu, kaip vyko profiliavimas į klases. Turėjau patekti į HA (humanitarai). O mano geriausia draugė pateko į gamtos mokslų klasę. Nuėjusi į Rugsėjo pirmosios šventę, pamačiau savo būsimus klasiokus ir... Supratau, kaip labai man ne pakeliui su jais. Tiesiog labai ne mano vieta ir žmonės. Užteko valandos, kad tai suprasčiau. Ir būdama vaikas, ir dar ne itin ryžtingo charakterio, kitą dieną aš nuėjau į mokyklą, prašydama mane perkelti bet kur, tik nepalikti toje klasėje. Kol sėdėjau raštinėje, į ją įėjo Nijolė Paškevičiūtė, istorijos mokytoja. Jos prisibijojau, atrodė griežta. Sako, ko čia sėdi? O aš ir papasakojau. Sako, tai ateik pas mane! Būk mano klasėj. Tik po daug metų suvokiau, kad tai tapo pirmuoju mano gyvenimo svarbiu žingsniu - priimti sprendimą, kai situacija netenkina, o viskuo kitu bus pasirūpinta. 
Atsidūriau pas Nijolę. Klasė buvo nereali. Tokie skirtingi žmonės! Aš ir ten nepritapau, bet man buvo nesvarbu, nes buvo linksma! Buvo „juodų kalikų “, buvo iš prigimties talentingų. Nė vieno vidutinioko. O apie mokytojus irgi turiu pasakyti štai ką: nuo 11 klasės mano gyvenime prasidėjo kaskada mokytojų, kurių nė vieno neužmiršau, nes visi buvo labai labai stiprūs savo srityje. Klasės auklėtoja, N. Paškevičiūtė sakė: „noriu, kad per pamokas verktumėte, o per egzaminą juoktumėtės“. Taip sistemingai ir nuosekliai išdėstyti tai, kas nėra taip jau gerai žinoma, yra talentas. Per jos pamokas išmokau daryti konspektus, dėti svarbiausius akcentus, chronologine tvarka dėlioti įvykius. 
Dabar jau neprisiminsiu likusių mokytojų pavardžių, bet turėjome nerealią lietuvių kalbos mokytoją. Vieną kartą privertėme ją išeiti iš pamokos, tiek bjaurūs buvome... Nesididžiuoju. Juk jos dėka sužinojau, kad negalima lyginti, tik gretinti. Ir nepatartina įtakoti, bet daryti įtaką. Nežinau, ar niekas nepasikeitė. Nuo tų laikų tvarkingą ir gramatiškai taisyklingą kalbą laikau pagarbos ženklu kitiems.  
Matematikos mokytojas, jei neklystu, R. Bukauskis, turėjo puikų humoro jausmą. Štai jis nesutrikdavo ir mokėjo atskirsti. Žinoma, greta to, puikiai dėstė. Man, iš prigimties humanitarei, pavyko išgyventi tarp tiksliukų jo dėka. 
Pamenu fizikos mokytoją, kurį retai, bet pavykdavo išmušti iš įprasto pamokų tvarkaraščio ir priprašyti papasakoti ką įdomaus. Visata. Dėsniai. Greičiai. Tokių pamokų reikia. Ne tik apie formules, nors jos duoda pagrindą suvokimui, net kaip vairuoti automobilį! Reikia žmogiško ryšio su tuo, kuris yra tavo „sensėjus“. 
Anglų mokytojas pamenu kelias, buvo labai gaila nuo vienos pereiti prie kitos, bet visos buvo savo srities specialistės. Jos turėjo būti kur nors UK universitete, garbės žodis. Pamenu paskutines anglų kalbos pamokas, pasiruošimai egzaminui, tobulinant tartį: "Why are you mewing? Don't do that. I hate cat's." Kiek pamenu, prieš pat egzaminą ji darė pamokas neatlygintinai tiems, kas norėjo... 
Pamenu biologijos mokytoją. Jei atvirai, manau, jai turėtų būti sunku dėstyti mokykloje. Ne dėl mokinių, o dėl to, kiek visko ji iš tiesų galėtų pasakyti, bet tai netelpa į planą. Dabar aš esu sveikatos priežiūros srityje. Biologijos pamokas prisimenu labai labai dažnai. 
Šokių pamokos buvo mano nemėgstamiausios. Iki šiol tai ne mano sritis. Mokytoja buvo tobula, bet aš buvau „medinė“ ir nerangi. Pamenu, šokiai buvo vienintelis dalykas, kuriame gavau 5! Visur kitur buvo 9-10. Dėl šokių man grėsė netekti raudono diplomo! Ašarodama ėjau pas mokytoją. Ne labai ją mano ašaros pradžioje veikė. Bet galiausiai sako, gerai, vakarais buvo papildomos pamokos, ateik. Tos pamokos ir vėl buvo neatlygintinai... Galų gale man daug padėjo ir vienas klasiokas, nes, kaip žinia, šokiuose veda vaikinai. Jis mane nuvedė valso žingsniu "ant 10". Niekad to nesakiau, bet raudonas diplomas mano rankose yra ir jo nuopelnas. 
Pamenu fizinio pamokas. Ir visus įmanomus būdus nuo jų išsisukti. Bet ką prisimenu dar geriau, tai kaip berniukų fizinio lavinimo mokytojas priėjo ir pataisė mane darant atsilenkimus. Ne labai kam rūpėjo tais laikais. Sportavau sau ant čiužinio, galvojau, niekas nemato. Dabar kaskart, kai taisau kitą žmogų, aš pamenu jo geranoriškumą. Smulkmenos lieka atmintyje amžinai. 
Pamenu šaškių būrelio mokytoją. Man gėda prisiminti, kaip iš to būrelio išėjau. Iki šiol pati nesuvokiu, kodėl. Jis buvo nemokamas. Buvo įdomu. Man neblogai sekėsi. Bet paėmiau ir sugalvojau, kad nebenoriu. Matyt, tingėjau. Nieko mokytojui nepasakiau. Jis kelis kartus mane koridoriuje sutikęs vis kvietė, paskui aš ėmiau nuo jo bėgti, kad nebekviestų. Kaip kvaila. Iki šiol sau atleisti negaliu. 
Pabaigai pasilieku savo korepetitorių matematikai. Džinsinis. Taip jį visi vadino. Jis dėstė informatiką, kurios aš nebuvau pasirinkusi, juk humanitarė. Kuri įstojo į programavimą, tik paskui pasuko į kineziterapiją. Tai štai prieš egzaminus supratau, kad bus ne kas. Paukščių kalba ta matematika. Bandžiau ieškoti už mokyklos ribų mokytojų. Ne itin sekėsi, tiesiog jutau, neparuoš. Kreipiausi į matematikos mokytoją. Sako, neturiu nė sekundės laisvos. Viskas viskas užimta. Bandyk pas Džinsinį. Taip aš pas jį ir patekau. Tokio ramumo žmogus, turiu pasakyti. Iš manęs nulipdė tokią, kuri išlaikė matematikos egzaminą, ir, jei neklystu, gavau 87. Tarp jo mokinių gal tai ir nėra geriausias balas, bet įvertinus proporcionaliai mano gebėjimus, jo indėlį ir gautą balą... Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad tai jo geriausias mokymas. Bent jau iki manęs. 
Prieš pat egzaminą jis paprašė manęs pranešti, kaip sekėsi. Aš nepranešiau. Kažkaip bendravimas su žmonėmis tais laikais buvo mano silpnoji pusė. Sentimentalus noras visiems pasakyti „laba diena “ manyje, palyginti, jaunas. Tad tai laikau proga prisiminti Džinsinį ir visus kitus, tame tarpe ir tuos, kurių nebėra. Aš turėjau pačius pačius geriausius mokytojus, kurie dirbo neatlygintinai.